Žodis Karmelis turi daug reikšmių: tai ir purpuro spalva, tai ir laukiniai kviečių grūdai arba miežiai. Karmelio pavadinimas taip pat pažymi didelį žemės plotą, padengtą vešlia augalija. Karmelio kalno augmenija žaliuoja ištisus metus. Senovėje Karmelis buvo turtingas gyvūnija. Jame gyveno hienos, laukiniai katinai (lūšys), vilkai, lapės, šakalai ir gyvatės. Kai kurie kalno lankytojai pažymi, kad net panterų buvo šiame kalnyno regione.
Jei domitės archeologija, galite aplankyti vietovę, kuri vadinasi Wadi Murara (hebrajų klb. Nahal hame´arot) ir yra už 23 km. į pietus nuo Haifos miesto. Čia kalnuose yra įžymios grotos, kuriose archeologė Dorothy Garrod (jas tyrinėjusi 1929 – 1934 metais) atrado gausius žmogiškų būtybių palaikus, dabartiniame mokslo pasaulyje žinomus Homo Carmelensis vardu.
2. Jeruzalės Rokfelerio muziejus. Žmogiškosios būtybės Homo Carmelensis liekanos iš Wadi Murara grotų.
Karmelis – nedidelių kalnų ir slėnių grandinė, kuri užima apie 150 kvadratinių kilometrų plotą. Jo geografinė padėtis yra 32 – 51° šiaurės platumos ir 32 – 37° rytų ilgumos. Kalnyno šiaurės vakarų trikampis, vadinamas aukštuma, baigiasi Karmelio ragu (kyšuliu) – (Rosh Hakarmel). Šis Karmelio kyšulys taip pat yra Haifos įlankos meridianinė riba. Jei liptumėme nuo Haifos įlankos į Karmelio kalną, palypėję apie 150 metrų virš jūros lygio, pamatytumėme išsidriekusią terasą, kuri yra vadinama Karmelio aukštumos aikšte. Šioje Karmelio aukštumos aikštėje stovi Haifos švyturys ir “Stella Maris” (išvertus iš lotynų kalbos, reiškia “Jūrų Žvaigždė”) vienuolynas. “Stella Maris” vienuolynas yra pagrindinė Basųjų Karmelitų Ordino šventovė.
Kryžiaus karų epochoje daug piligrimų keliaudavo į Šv. Žemę jūros keliu ir pagrindinis centras Palestinoje ryšiams su Europa buvo Akko miesto uostas. Iš Akko miesto keliautojai galėjo pasirinkti vieną iš dviejų pagrindinių kelių, kurie tuo metu vedė į Jeruzalę. Pirmasis kelias ėjo į šiaurę nuo Karmelio ir paskui vedė tiesiai į pietus prie Tiberiados ežero ir po to ėjo per Samariją ir Judėją iki pat šventojo miesto. Antrasis kelias iš Akko ėjo tiesiai į pietus palei jūros pakrantę ir tik paskui pasukdavo į rytus, į Jeruzalę. Kai didžioji Palestinos dalis atiteko musulmonams, antrasis kelias buvo pats saugiausias, nes ėjo ir per krikščionių teritoriją. Visi piligrimams skirti žemėlapiai ir maršrutai, kuriuos mini Karmelio kalno lotynų eremitai, buvo išleisti po trečiojo kryžiaus žygio, pasibaigusio 1192 metais.
Roehrichto žemėlapis.
1895m. vokiečių žurnale “Zeitschrift des Deutschen Palästinavereins” mokslininkas R. Roehrichtas išspausdino žemėlapį, kuriame pažymėta visa kryžiuočių valdyta teritorija Artimuosiuose Rytuose apie 1235 metus. Šis žemėlapis savo schematiškumu labiau panašus į užrašų knygelę ar atmintinę, kuri primena keliautojui vietoves, kurios vertos dėmesio ir piligrimų aplankymo. Čia pateikiame tik nedidelį pakrantės ruožo žemėlapį:
3. Roehrichto žemėlapio dalis
Maršrutas prasideda nuo Akko (Achon) uosto. Akko miestas, arba šv. Jono iš Akros miestas, senovėje buvo vadinamas Tolemaidos vardu. Piligrimų kelias ėjo nuo Akko iki Cezarėjos, o tada pasukdavo į rytus tiesiai į Jeruzalę. Pabandykime pakeliauti su viduramžių piligrimais. Palikę Akko miestą, piligrimai keliaudami pakrante prieidavo Kišono šaltinį – upelį. Prieš Haifos miestą buvo punktas Palmárea, kurioje buvo vienuolių benediktinų (iš Kliuni kongregacijos) bažnyčia ir patalpos prisiglausti ir pailsėti kryžiuočių kareiviams. Prie įėjimo į Haifos (Cayfas casale) miestą buvo įtvirtintas punktas Francheville. Iš Haifos miesto maršrutas vedė į nedidelį miestuką, vadinamą Anne Casale. [1] Paskui sekė vietovė, vadinama Tirus minor casale (arba šv. Jonas iš Tiro). Toje vietovėje stovėjo to paties vardo graikų vienuolynas, įsikūręs labai gražiame slėnyje toliau nuo jūros. Keliaudami toliau piligrimai prieidavo gyvenvietę “Chastel pelerin castellum” arba “Castrum peregrinorum”, išvertus iš lotynų kalbos reiškia “Piligrimų tvirtovė”. Šiais laikais ši vietovė buvo vadinama Athlitu. Ir galų gale pasiekę vietovę “Cesarea ciuitas”, piligrimai galėjo pasukti į rytus pagrindiniu keliu, kuris vedė tiesiai į Jeruzalę.
Žemėlapio centre išsiskyrė kalno ketera, pažymėta žodžiais “Mons Carmeli” ir virš kalno keteros užrašyti žodžiai “S.Margaretha castellum”. “S.Margaretha castellum” – Tamplierių Ordino riterių tvirtovė, pastatyta kryžiaus žygių epochoje. Šalia tvirtovės buvo graikų abatija, pašvęsta šv. Margaritai arba šv. Marinai. Abudu šie pastatai – tvirtovė ir vienuolynas – buvo pastatyti “Karmelio aukštumos aikštelėje”. Iš tos aukštumos aikštelės atsiveria nuostabus vaizdas į Viduržemio jūrą. Šiuo metu, kaip jau ir minėjome, čia stovi Haifos švyturys ir basųjų karmelitų svarbiausias vienuolynas “Stella Maris”.
4. Basųjų karmelitų vienuolyno Stella Maris architektūrinis ansamblis.
Ypatingą reikšmę turėjo ola, pavadinta “Habitacio Elisei Heremitorium”, išvertus iš lotynų reikštų “Eremito Eliziejaus gyvenamoji vieta”. Netoli olos tekėjo šaltinis, kuris žemėlapyje buvo pažymėtas pavadinimu “fons uiuus”.
Šioje vietoje apsigyvenę lotynų eremitai vėl norėjo pratęsti jau IV – VII amžiuje čia gyvavusią vienuolinę – eremitinę tradiciją. Ši vieta buvo labai svarbi politiškai ir strategiškai. Pro čia keliaudavo daug piligrimų, todėl vienuoliai eremitai nebūdavo atitrūkę nuo savo tėvynainių iš Europos, jiems padėdavo pagal savo galimybes nakvyne, maistu, patarimais ir malda.
Aukščiausia Karmelio kalnyno viršūnė siekia 482 m. virš jūros lygio. Ši viršūnė vadinama El – MUHRAGA.
5. Karmelio kalnų grandinės vaizdas iš Esdrelono lygumos. El – MUHRAGOJE, kur pažymėta apskritimu, galime rasti nedidelį basųjų karmelitų vienuolyną.
Čia, EL – MUHRAGOJE, 1883 m. basieji karmelitai pastatė nedidelę šventovę pranašo Elijo garbei. Nuo šio kalno viršūnės galima tolumoje įžvelgti Esdrelono (Jezreelio) lygumą. Šioje kalno viršūnėje įvyko garsusis pranašo Elijo aukojimas ir po jo sekęs Baalo pranašų išžudymas (1Kar 18, 20-40).
Karmelio kalne yra labai daug slėnių, kurie nusileidžia į Viduržiemio jūros pusę. Viename iš jų, esančiame už keturių kilometrų nuo Haifos, vardu Wadi´ ain es – Siah, kai kurie lotynų eremitai įsikūrė po trečiojo kryžiaus žygio, kuris vyko 1187 – 1192 metais.
Bizantijos (graikų) vienuoliai Karmelio kalne
Vienuolynų kūrimosi procesas Palestinoje vyko nuo IV iki VII amžiaus. Jo metu Karmelio kalne įsikūrė Bizantijos (graikų) vienuoliai. Pagal krikščionių tradicijos liudijimus, pirmuosius vienuolynus Šv. Žemėje įsteigė šv. Karitonas ir šv. Hilarijus.
Šv. Karitonas, kilęs iš Ikonijaus miesto, atvyko kaip piligrimas į Jeruzalę (ne anksčiau kaip 275 m.) ir įsikūrė šiaurinėje miesto dalyje, vienoje kalnų oloje. Ta ola dabar vadinama Wadi Fara grota. Šv. Karitonas ilgus metus gyveno toje oloje atgailaudamas ir apie jį susibūrė didelis būrys mokinių. Susidarė bendruomenė ir šventasis pats jai vadovavo.
6. Wadi Fara. Izraelis. Šv. Karitono laura – (eremitų celės išskaptuotos olose).
Šv. Hilarijus buvo susipažinęs su Egipto dykumos tėvų dvasingumu. Apie 311 m. jis apsigyveno viename atsiskyrėlių eremitų namelyje netoli Gazos, savo gimtojo miesto. Jo gyvenimo ir dvasingumo keliu taip pat pasekė nemažas būrys mokinių. Nuo 311 m. vienuolinio – eremitinio gyvenimo forma išplito palei visą Viduržiemio jūros pakrantę. Tikėtina, kad pasiekė ir Karmelio kalną.
Persų kariuomenės, vadovaujamos Kosrojaus II, įsiveržimas 614 metais labai pakenkė Šventosios Žemės vienuoliams: beveik 130 vienuolynų buvo sugriauti ir apiplėšti. Visi vienuoliai, kuriems nepasisekė pasitraukti, buvo išžudyti.
Koks buvo graikų vienuolių gyvenimo būdas IV – VII amžiuje? Jie gyveno labai paprastai. Vienuolynas buvo sudarytas iš grupės celių, namelių ar grotų ( grotos – celės išskaptuotos olose), kuriose vienuoliai eremitai gyveno netoli vienas nuo kito ir visi buvo pavaldūs vienam vyresniajam, kurį patys išsirinkdavo. Jų gyvenimas buvo suorganizuotas taip, kad kiekvienas eremitas galėtų visą savaitę praleisti vienumoje bei tyloje ir tik šeštadienį arba sekmadienį jų bendruomenė susirinkdavo kartu švęsti Eucharistijos, išklausyti savo vyresniojo pamokslo ir aptarti bendruomenės reikalus.
Turime daug liudijimų apie vienuolynų egzistavimą Karmelio kalne.
Vienas piligrimas anonimas iš Piacenzos, kuris lankėsi Karmelio kalne apie 570 metus liudija, kad matė vienuolyną, skirtą pranašui Eliziejui, kuris, kaip mano istorikai, buvo Wadi ´ain es – Siah slėnyje[2].
XIII amžiuje, kai šiame slėnyje jau gyveno lotynų eremitai, jie naudojo dvi grotas, kurių viena buvo vadinama Elijo grota (mažesnė) ir kita – Eliziejaus buveinė (didesnė grota). Kai kurie archeologiniai atradimai įrodo, kad mažesnioji grota “Elijaus grota” buvo naudojama kaip koplyčia.
Pakeliavus truputį į pietus nuo Wadi´ ain es – Siah yra kitas slėnis Wadi el – ´Ain (dabartiniu metu ten yra nedidelis miestelis Tirat – Karmel). Šiame slėnyje IV – VII amžiuje buvo kitas eremitų vienuolynas.
Tradicijoje yra išlikęs liudijimas, kad Romos imperatorienė Elena pastatė vienuolyną Karmelio kalne pranašo Elijo garbei. To vienuolyno vieta, remiantis paskutiniais mokslininkų tyrimais, yra ten, kur dabar stovi Haifos švyturys. Toje pačioje vietoje, dar kitaip vadinamojoje Karmelio aukštumos aikštelėje, stovėjo ir viena graikų abatija (tai jau minėjome ir anksčiau), o apie 1200 metus buvo įkurtas ir pastatytas sirų – graikų vienuolynas, pavadintas šv. Margaritos arba šv. Marinos vardu.
Turime vieno piligrimo Jono Phoco (Juan Phocas) liudijimą, kad apie 1175 m. lankydamasis “Elijaus grotoje” grožėjosi didelio senovinio vienuolyno griuvėsiais. Pasakojama, jog vienas vienuolis kunigas iš Kalabrijos (Calabria), kuris dar buvo gyvas Jono Phoco vizito metu, turėjo dievišką apreiškimą, kad įkurtų čia vienuolių bendruomenę ir ją įkūrė tarp tų senovinių vienuolyno griuvėsių netoli nuo “Elijaus grotos”. Tai buvo graikų apeigų vienuolių bendruomenė.
Elijaus grota (ola) yra Karmelio iškyšulyje (rage) netoli nuo jūros. Musulmonai Elijaus grotą vadina “EL – KHADR” (išvertus reiškia žalumą, vešlumą, žydėjimą, stiprybę). Tai yra dirbtinė erdvi ola, kuri per daugelį amžių buvo naudojama įvairiems religiniams kultams ir tik krikščionybės eroje buvo pavadinta pranašo Elijo vardu.
XVIIa. į Šventąją Žemę atvykęs basasis karmelitas Šventosios Dvasios Prosperas buvo įsitikines, kad čia, prie Elijaus šaltinio, XIIIa. prasidėjo pirmųjų lotynų eremitų karmelitų istorija. Karmelitų tradicijoje Elijaus grota gavo dar vieną pavadinimą – “Pranašų mokykla”, nes tai buvo pranašo Elijo ir jo mokinių bei pasekėjų susitikimo vieta. Elijaus grotos viduje yra dar mažesnė grota, apie kurią, pradedant nuo XVII a. buvo sukurta visa serija legendų. Vienoje jų sakoma, kad mažoji vidinė grota buvo Elijaus celė, o didžioji grota buvo naudojama liturginiams reikalams ir pranašų pasekėjų, mokinių susirinkimams. Kita legenda pasakoja, kad Šventoji šeima, grįždama iš Egipto, buvo apsistojusi nakvynei šioje mažesnėje grotoje. Dar kitoje legendoje pasakojama, kad Švč. Mergelė Marija dažnai aplankydavo Karmelio kalno eremitus ir ta vieta jai buvo labai brangi kaip dvasinio susikaupimo ir maldos vieta.
Haifos Senjorija (feodalinė valda)
Haifos miestas buvo gerai įtvirtintas, turėjo mūro sienas su bokštais ir kryžiuočiams nebuvo lengva jį užimti. Didžioji dauguma gyventojų buvo žydai ir jie kovojo Egipto sultono kariuomenės pusėje. Kryžiuočių kariuomenė, vadovaujama Tankreado (Tancreado), miestą užėmė 1100 metais po ilgo apgulimo ir aršios kovos. Haifos feodalinė valda – Senjorija – buvo įkurta tais pačiais 1100 metais. Tankreadas Haifą įtraukė į savo Galilėjos kunigaikštystę ir kaip vasalas pavedė Balduinui I jos valdymą. Haifos Senjorija turėjo 200 kvadratinių kilometrų plotą ir buvo išsidriekusi nuo Kišono upelio iki Athlito, kur Tamplierių Ordino riteriai įkūrė tvirtovę “Piligrimų pilį”. Ta tvirtovė buvo užėmusi nemažą Karmelio kalno dalį. Haifos Senjorijos ribos buvo Akko uostas šiaurėje ir Cezarėjos (jūrinė Cezarėja) miestas pietuose.
Viename popiežiaus dokumente, kuris yra datuojamas 1263 metais, pažymima, kad lotynų eremitai yra Cezarėjos arkivyskupo jurisdikcijoje.
Pagrindinė Haifos bažnyčia buvo pašvęsta Švč. Mergelei Marijai. Kryžiaus žygių epochoje Haifoje buvo įsikūrę Cluny kongregacijos benediktinų vienuoliai, Šventojo Kapo kunigai kanauninkai, šv. Jono riteriai Hospitaljerai (Caballeros de San Juan del Hospital).
Haifos Senjorija kaip politinis junginys nustojo gyvuoti 1291 m., keletą dienų po to, kai musulmonų kariuomenė užėmė Akko uostą. Visi lotynai buvo išvaryti arba nužudyti.
Parengė brolis Vidas OCD
Naudota literatūra:
ELIAS FRIEDMAN, “El Monte Carmelo”, en AA. VV. SILVANO GIORDANO (dirige), EL Carmelo en Tierra Santa desde los orígenes hasta nuestros días, Il Messaggero di Gesù Bambino – Arenzano, 1994, p. 26 – 32.
[1] Žemėlapio autorius kiek žemiau ir į dešinę nuo Anne Casale pažymėjo Kafarnaumo miestą, bet jo nereikėtų sumaišyti su Kafarnaumu, kuris yra minimas evangelijose. Čia pažymėtas Kafarnaumas yra jūrinis Kafarnaumas.
[2] ELIAS FRIEDMAN, “El Monte Carmelo”, en AA. VV. SILVANO GIORDANO (dirige), EL Carmelo en Tierra Santa desde los orígenes hasta nuestros días, Il Messaggero di Gesù Bambino – Arenzano, 1994, p. 30.
