Karmelitai gimė XII amžiaus pabaigoje iš anoniminės, mažai žinomos pasauliečių, piligrimų ir kryžiuočių grupės, pavargusios nuo karo ar trokštančios laukti galutinio Viešpaties atėjimo, kuris pagal apokaliptinį mentalitetą vyks Jeruzalėje. Jie pasitraukė į Karmelio kalną, kur tuo metu buvo labai paplitęs eremitinis gyvenimo būdas. Šie pirmieji karmelitai atsidavė maldai ir Dievo Žodžio meditacijai.
Pirmieji karmelitai, prieš susiformuojant į ordiną, kuriame gyvens pagal regulą, buvo nepriklausomi laisvieji atsiskyrėliai, kurie siekia tobulumo vienumoje, kur bando kovoti su velniu - kova su velniu būdinga dykumos dvasingumui - ir prieš visus tikrai krikščioniško žmogaus priešus, aistras. Vėliau, tarp 1206–1214 m., jie paprašė Alberto Avogardo, Jeruzalės patriarcho, gyvenančio Akros mieste (San Juan de Acre), duoti jiems regulą – gyvenimo formulę, kuria vadovaudamiesi jie gyvens. Karmelitai pagal tą regulą „dovanos savo gyvenimus Jėzui Kristui, ištikimai tarnaus jam tyra širdimi ir gera sąžine“.
Saugumo trūkumas (dėl musulmonų puldinėjimų) Šventojoje Žemėje įtakojo, kad nuo 1220 m. karmelitai pradeda emigruoti į Europą, įsikurdami Kipre, Sicilijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. 1291 m. Akro miestas buvo užimtas musulmonų kariuomenės ir karmelitų buvimas ant Karmelio kalno baigėsi.
1247 m. Popiežius Inocentas IV sušvelnino karmelitų regulą pritaikydamas ją naujiems religinio gyvenimo reikalavimams. Tai buvo eremitinio Karmelio ordino pradinė reorganizacija, priskyriant jį prie elgetaujančių ordinų. Buvo leista karmelitams įkurti savo vienuolynus miestuose, pamokslauti ir klausyti išpažinčių. Elgetaujančiu ordinu karmelitai (kartu su dominikonais, pranciškonais, ir šv. Augustino eremitais) oficialiai tapo tik II Liono susirinkime.
Įsikūrę Europoje ir ieškodami tapatybės ženklų, per kuriuos žmonės galėtų ordiną atpažinti, karmelitai ugdo atsidavimą pranašui Elijui, žvelgdami į jį dvigubu aspektu, kaip atsiskyrėlį atsidavusį vien kontempliacijai, ir, kita vertus, kaip mišraus gyvenimo pavyzdį, nes jis sujungia veikimą ir kontempliaciją.
Panašiai jie ugdo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, todėl įsikūrus Europoje karmelitai identifikuojami kaip Mergelės ordinas, karmelitai save vadina Karmelio kalno Švenčiausiosios Mergelės Marijos broliais.
Tie vėlyvųjų viduramžių karmelitai, norintys save paaukoti kaip dovaną Jėzui Kristui, pasižymėjo kontempliacija, kuri buvo ir yra karmelitų apaštalavimo pagrindas, meditatyvine malda, susikaupimu, tyla, askeze, saikingumu, neturto gyvenimu, kuris pasireikšdavo nuolankumu ir priklausymu nuo kitų, apaštalavimu savo bažnyčiose tiek už jų ribų.
https://www.carmelitaniscalzi.com/es/quienes-somos/historia
