*1542 06 24 Fontiveros / Ispanija †1591 12 14 Ubeda
Basųjų Karmelitų Ordino įkūrėjas, Bažnyčios Mokytojas
Jo mokymas bei dvasinė patirtis kreipia mus į Jėzų – „neregimojo Dievo atvaizdą“, Pradžią ir Pabaigą, žmonijos Išganytoją, suteikiantį mums malonę vadintis Dievo dukterimis ir sūnumis, gyventi bendrystėje su Juo bei broliais. Jėzus iš Nazareto – vienintelis amžinybėje ištartas Tėvo Žodis, kuriuo jis mums pasakė ir padovanojo visa, ko galėtume trokšti.
Šv. Kryžiaus Jono tėvai: Gonzalo de Jepes (Gonzalo de Yepes) ir Kotryna Alvarez (Catalina Álvarez).
1628 metų rašytiniai šaltiniai mini poną Pranciškų Garsiją de Jepes (Don Francisco García de Yepes), Kastilijos ir Leono (León) karaliui Jonui II (Juan II) tarnavusį kareivį (1405 – 1454). Nuo šio Jepes iki šv. Kryžiaus Jono yra penkios palikuonių kartos. Apie šv. Kryžiaus Jono tėvą Gonzalą de Jepes (Gonzalo de Yepes) rašoma, jog Avilos vyskupijoje Fontivero kaime jis susituokė su Katalina Alvarez (Catalina Alvarez) iš Toledo, su kuria susilaukė trijų sūnų: Pranciškaus de Jepeso (Francisco de Yepes), kuris vedė Oną Izkierdą (Ana Izquierda), mirė Medinoje del Kampo (Medina del Campo), Liudviko de Jepeso (Luis de Yepes), mirusio kūdikystėje ir mūsų šventojo tėvo Kryžiaus Jono. Kai kurie Toledo bažnyčios įrašai patvirtina, jog Gonzalas gyveno savo tėvo namuose tol, kol apsisprendė vesti Kataliną Alvarez.
Šv. Kryžiaus Jono tėvas Gonzalas de Jepesas buvo kilęs iš turtingos šilko pirklių šeimos. Jis taip pat prekiavo šilku, todėl dažnai keliaudavo. Medina del Kampo anuomet buvo svarbi šilko prekybos vieta. Iš čia prekės keliaudavo į kitus miestus bei šalis. Kelionės metu Gonzalas apsistodavo vienoje užeigoje. Šios užeigos šeimininkė buvo našlė, šilko audėja. Kartą, lankydamasi Toledo mieste, ši našlė sutiko labai mielą ir gražią jaunutę merginą, kuri buvo našlaitė. Moteriškei pagailo mergaitės, ji pasiėmė ją į savo namus ir išmokė šilko audimo amato. Čia kartkartėmis atvykstantį Gonzalą sužavėjo Kotrynos gerumas ir grožis, gimė abipusė meilė. Senoji našlė, nujausdama kilmingosios Gonzalo giminės reakciją, juos įspėjo, tačiau Gonzalas buvo nusiteikęs nesileisti į jokius svarstymus ir įveikti bet kokį priešiškumą. Vėliau vyriausias sūnus Pranciškus pasakys: tai buvo vargšų vestuvės.
Kotrynos geradarės nuogastavimai netrukus išsipildė. Gonzalo šeima nepripažino šios santuokos dėl to, kad jaunavedžiai kilę iš pernelyg skirtingų visuomenės sluoksnių. Gonzalas neteko paveldėjimo teisės ir buvo atskirtas nuo šeimos. Jam neliko nieko kito kaip tik išmokti šilko audimo amato:
Nors jis gerai mokėjo rašyti ir bandė kaimelyje susirasti atitinkamą darbą, tačiau šioje vietovėje nebuvo kitų galimybių ir jam teko imtis to paties darbo, kurį dirbo jo žmona.
Šv. Kryžiaus Jono gimtinė – Fontiveros miestelis
Šv. Kryžiaus Jono gimimo vieta nėra tiksliai žinoma. Jo brolis Pranciškus tvirtina, jog jis gimė Fontivere. 1627 metais Karmelitų Ordinas, norėdamas išsamiau susipažinti su šventojo gyvenimu, pradėjo gilintis į Fontivero bažnyčios krikšto knygas. Tačiau paaiškėjo, jog 1546 metais liepos 2 dieną bažnyčioje kilo labai didelis gaisras, kurio metu bažnyčia visiškai sudegė… Vis dėlto visi šaltiniai tvirtina, jog ir Pranciškus, ir Jonas gimė Fontivere. Taip pat sutartinai teigiama, jog jų tėvai ir giminaičiai buvo labai dievobaimingi, geri krikščionys. Taigi šv. Kryžiaus Jonas gimė 1542 metais, tačiau lieka neaišku, ar jis gimė birželio mėnesį, šv. Jono Krikštytojo dieną, ar gruodžio mėnesį, šv. Jono evangelisto dieną. Čia mums padeda atminimo lentoje, pritvirtintoje šalia Fontivero bažnyčios krikštyklos, esantis įrašas, kuris skelbia:
Šioje krikštykloje buvo pakrikštytas Bažnyčios mistikos mokytojas, šv. Kryžiaus Jonas, basasis karmelitas. Šlovė ir garbė žymiam Fontivero kaimui, kuriame jis gimė.(…) Jis gimė 1542 metų birželio 24 dieną, mirė 1591 metų gruodžio 14 dieną. Ši atminimo lenta įtvirtinta 1680 metais, bažnyčios klebonu esant Chosė Veladui (José Velado).
Chulijanas de Avila (Julian de Avila), šv. Teresės įkurto šv. Juozapo karmeličių vienuolyno kapelionas, taip pat tvirtina, jog šv. Kryžiaus Jonas vadinosi ne šv. Jono Evangelisto, bet šv. Jono Krikštytojo vardu.
Išbandymai
Kotrynos ir Gonzalo gyvenimas tekėjo įprasta vaga, kol Gonzalas sunkiai susirgo. Kotryna buvo priversta atsisakyti darbo, kad galėtų slaugyti vyrą. Tėvas Chose de Velasko (José de Velasco), Pranciškaus biografas, rašo:
Mūsų Viešpats išbandė jo tėvą liga, kuria jis sirgo dvejus metus. Sirgdamas kantriai kentėjo ir atsidavė Dievo valiai. Atlikusį visas krikščioniškas pareigas, Viešpats pasiėmė jį pas save, dovanodas amžiną ramybę, nes dėl sunkios ligos sukeltų ilgai užsitęsusių kančių jis buvo visiškai sunykęs.
Mirus tėvui, šeimos padėtis darėsi vis sunkesnė. Nebematydama išeities, Kotryna ryžosi kreiptis pagalbos į Gonzalo giminaičius. Draugai ir pažįstami patarė jai keliauti į Toledo, tikėdami, jog tokio skurdo akivaizdoje bus pamiršta kilminga Jepes giminės padėtis ir vargstančiai šeimai bus suteikta parama. Kotryna pirmiausiai iškeliavo į Torrichą (Torrijos), kur gyveno Gonzalo brolis Diegas de Jepesas (Diego de Yepes). Kad pasiektų Torrichą, ji turėjo įveikti maždaug 165 kilometrų atstumą. Šv. Kryžiaus Jono biografas tėvas Krizogonas (P. Crisógono) pažymi, jog keliaudama Kotryna buvo priversta prašyti išmaldos. Pranciškaus biografas vaizdžiai pasakoja Kotrynos ir Diego susitikimą:
Kalbėdamasi su juo, ji supažindina dėdę su sūnėnais, verkdama papasakoja savo vargus ir kančias, prašydama jiems padėti, bent vieną berniuką priimti į savo namus ir juo pasirūpinti. Tačiau dėdė atsisako tai padaryti, teisindamasis, kad vaikai per maži…
Pranciškui tuomet buvo keturiolika ar penkiolika metų.
Iš Torricho Kotryna iškeliavo į Galvezo (Gálvez) kaimą, esantį už 30 kilometrų, pas kitą vaikų dėdę, gydytoją, kuris visiems darydavo gera. Pagaliau Kotryna ir jos vaikai buvo svetingai sutikti ir priimti. Ten jie praleido keletą dienų, o Pranciškui buvo leista pasilikti pas dėdę, kuris pažadėjo pasirūpinti jo išmokslinimu, elgtis kaip su savo sūnumi ir, kadangi savo vaikų neturėjo, suteikti jam paveldėjimo teisę. Džiugia širdimi Katalina iškeliavo į Fontiverą.
Tačiau kilniems dėdės planams kelią užkirto jo žmona, kuri vyrui nežinant, su Pranciškumi elgėsi lyg tikra pamotė. Nors Kotryna nieko nežinojo apie sūnaus vargus, vis dėlto po metų motiniška jos širdis pradėjo nerimauti ir ji susiruošė į Galvezą. Pranciškus prašė pasiimti jį atgal į namus, ką ji, nežiūrėdama dėdės įtikinėjimų, tuojau pat ir padarė.
Vyriausiojo sūnaus sugrįžimas finansinių šeimos problemų neišsprendė. Kotryna dar uoliau darbavosi prie staklių, rūpindamasi vaikų auklėjimu. Būdama gera krikščionė, tam ji skyrė visas savo jėgas. Jonas ir Pranciškus vėliau pasakojo, jog motina juos auklėjo gilioje krikščioniškoje dvasioje, skatindama didelį pamaldumą Dievo Motinai.
Kalbėdama apie sūnų Joną, Kotryna sakė, jog nuo pat vaikystės jis buvo tarsi angelas. Iš pasakojimų sužinome, jog „angelo“ būta gana judraus: kartą su kitais vaikais mėtydamas lazdeles į ežero vandenį ir bandydamas jas išgriebti, mažasis Jonas prarado pusiausvyrą ir pliumptelėjo į vandenį. Mirtino pavojaus akivaizdoje jis išvydo labai gražią Moterį, kuri tiesė jam ranką, ragindama jį ištiesti savąją. Tačiau, bijodamas išpurvinti Gelbėtoją, berniukas nedrįso to padaryti… Kaip tik tą akimirką, išgirdęs vaikų šauksmus, atbėgo vienas valstietis ir jį išgelbėjo.
Medinoje del Kampo (Medina del Campo)
Suprasdama, jog gyvendama Fontivere nepajėgs išmaitinti bei išleisti į mokslus savo vaikų, maždaug 1548 metais Kotryna išvyko į Arevalą (Arévalo), Pranciškui tuomet buvo aštuoniolika metų, o Jonui – šešeri. Sūnus Liudvikas buvo jau miręs. Arevale jie gyveno ketverius metus, o paskui persikėlė į Mediną del Kampo.
Jonas Medinoje del Kampo gyveno trylika metų (1551 – 1564). Čia jis rado daugiau nei galėjo tikėtis. Atvyko, vildamasis išmokti kokio nors amato, o įsitraukė į artimo meilės tarnystę, įgijo doktrininį bei humanitarinį išsilavinimą, apsisprendė tapti karmelitu. Šis jo gyvenimo etapas paženklintas gilaus pamaldumo, meilės vargšams ir ligoniams, uolių studijų ir kontempliatyvaus gyvenimo troškimo.
Jono išmokslinimu Medinoje rūpinosi ne tik motina, bet ir brolis Pranciškus su žmona Ona Izkierda (Ana Izquierda). Abu broliai daug kuo panašūs, tačiau drauge ir skirtingi, tarsi dvi tos pačios monetos pusės: Pranciškus neišmano rašto, tačiau jam sekasi dirbti paprastus darbus, į kuriuos Jonas linkęs daug mažiau, tačiau pastarasis su užsidegimu siekia mokslo.
Medinoje buvo ligoninė, įkurta riterio pono Alfonso Alvarez iš Toledo (Don Alonso Alvarez de Toledo), kurioje buvo gydomi ligoniai, sergantys sifiliu bei kitomis užkrečiamomis ligomis. Pranciškus pasakoja, jog jo brolis darbavosi šioje ligoninėje. Be abejonės Joną traukė ligoninės įkūrėjo asmenybė ir veikla. Ponas Alfonsas paliko pasaulį, kad galėtų tarnauti ligoniams. Jo dėmesį jiems ir rūpestingumą žinojo visi.
Tarnaujant ligoniams bei renkant jiems išmaldą gatvėse, studijoms lieka ne tiek daug laiko, tačiau Pranciškus sako, jog Jonas rasdavo laiko studijoms: jis šiek tiek studijuodavo rytais ir popietėmis. Per trumpą laiką išmoko labai daug. Medinos del Kampo jėzuitų kolegija buvo įkurta 1551 metais. Čia dėstė geriausi dėstytojai. Pasak istorikų, vienas tėvas be užmokesčio skaitė filosofijos paskaitas bei moralinę teologiją, 1555 metais pradėtos skaityti ir lotynų kalbos paskaitos. Vienoje Medinos ligoninių buvo įkurtas teologijos fakultetas, kuriame kasdien po šv. Mišių buvo skaitomos paskaitos. Čia Jonas studijavo gramatiką bei retoriką ir pasiekė puikių rezultatų.
Be abejonės, studijos padėjo ne tik pažinti gramatiką bei retorikos subtilybes, bet atvėrė kelią kunigystei. Pasibaigus studijoms ponas Alfonsas prašė Joną priimti kunigystės šventimus ir tapti jo ligoninės kapelionu. Tėvas Velasko tvirtina, jog daugelis vienuolijų norėjo, kad Jonas taptų jų nariu. Pranciškus pasakoja, kad brolio žvilgsnis krypo į Karmelį. Jis paslapčia nuvyko į Medinoje esantį šv. Onos karmelitų vienuolyną ir paprašė abito. Prioras ir broliai su džiaugsmu jį tuojau pat įvilko. Jonas gavo šv. Motiejaus Jono vardą.
Studijos Salamankos universitete, pašaukimo krizė ir susitikimas su Terese
1563 – iaisiais metais Jonas davė amžinuosius įžadus. Vyresnieji, pastebėję išskirtinius jauno vienuolio gabumus, išsiuntė jį į Salamankos universitetą studijuoti teologijos ir filosofijos. Salamankoje Jonas praleido ketverius (1564 – 1568) intensyvių studijų ir maldos metus.
Nors studijos universitete užėmė didžiąją dienos dalį, tačiau likdavo pakankamai laiko studijoms namuose, kurios Jonui virsdavo malda ir kontempliacija. Mažytė jo celė turėjo didelį privalumą: pro langelį buvo matyti bažnyčia ir Švenčiausiasis Sakramentas. Vienas Jono bičiulis pasakojo:
Tėvas Jonas būdavo susikaupęs, gyveno mažoje celėje, visuomet tylėdavo. Iš celės išeidavo tik tuomet, kai to reikalavo bendruomeninis gyvenimas.
Be studijų universitete, studentai lanko paskaitas ir šv. Andriejaus kolegijoje. Čia, vadovaujant dėstytojui, jie kruopščiai analizuoja universitete įgytas žinias. Brolis šv. Motiejaus Jonas įpareigotas aktyviai dalyvauti šiuose užsiėmimuose, nes 1567 metais Aviloje įvykusi tėvų karmelitų Kapitula paskyrė jį studijų prefektu.
Intensyvios studijos nesumažino vienuolinio gyvenimo pareigų. Salamankos bendruomenėje vyrauja geras dvasinis klimatas, stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp studijų ir maldos. Jonas daug lako skiria maldai, jį traukia vienuma, susitelkimas ir atgaila. Jau tuomet Mediną del Kampo pasiekė garsas apie jo šventumą. Šv. Teresė, kuri sutiko Joną bebaigiantį studijas, rašė: “Nėra nė vieno brolio, kuris galėtų apie jį pasakyti ką nors blogo. Jis gyvena kaip didis atgailautojas”.
Sunku patikėti, bet būtent šiuo metu jaunasis vienuolis išgyvena sunkią pašaukimo krizę ir rengiasi pereiti į kartūzų vienuolyną. Tikslių šios krizės priežasčių mes nežinome. Galime spėti, jog Joną nuvylė universitetas: daugumos studentų (taip pat ir vienuolių) pagrindinis studijų tikslas buvo titulai, aukštos pareigos, sėkminga karjera. Gali būti, kad pačiam Jonui reikėjo daugiau laiko, kad atrastų būdą kaip suderinti maldą ir veiklą.
Vis dėlto, nors ir ketindamas palikti Ordiną, šv. Motiejaus Jonas ruošėsi kunigystės šventimams. Kad pradžiugintų motiną ir artimuosius aukoti Pirmųjų mišių jis atvyko į Mediną del Kampo. Tuo metu, steigdama antrąjį basųjų karmeličių vienuolyną, čia kaip tik lankėsi Teresė. Pastaroji susipažino ne tik su Jonu, bet ir su Medinos del Kampo karmelitų vienuolyno prioru tėvu Antanu de Eredija (Antonio de Heredia). Vėliau abu įsitraukė į Reformą. Jonas Teresei papasakojo savo planus palikti Ordiną, o ši atskleidė jam savuosius: ji norinti, kad būtų įkurtos ne tik seserų, bet ir basųjų brolių karmelitų bendruomenės… Suprasdama, kad brolis Jonas labiausiai tiktų šiam darbui, Teresė prašė jį palūkėti, sakydama, jog likdamas savo Ordine labiau pasitarnausiąs Dievui ir Bažnyčiai. Jonas sutiko, tačiau su sąlyga, kad neteks pernelyg ilgai laukti… Vėliau jis grįžo į Salamanką baigti studijų.
Teresė džiaugdamasi rašė: radau pusantro brolio.
Duruelas: pirmasis basųjų karmelitų vienuolynas
1568 metais tėvas Jonas ir tėvas Antanas paliko savąjį šv. Onos karmelitų vienuolyną ir įsikūrė nuošaliame Duruelo kaimelyje, trokšdami atsidėti Teresės vykdomai Reformai ir gyventi pagal “Madrės” nubrėžtą idealą. Vienuolynas buvo pašventintas 1568 metų lapkričio 28 dieną, dalyvaujant provincijolui, kuriam tėvas Jėzaus Antanas, tėvas Kryžiaus Jonas ir tėvas Kristaus Juozapas pažadėjo laikytis pirmykštės Regulos. Po metų provincijolas t. Antaną paskyrė prioru, o t. Kryžiaus Joną – subprioru ir naujokų mokytoju.
Broliai iškart ėmėsi apaštalavimo darbo tarp tenykščių kaimo gyventojų.
1569 metų vasario pradžioje mažąją Duruelo bendruomenę aplankė Teresė. Susijaudinusi ji rašė:
“Įžengusi į bažnyčią, buvau sujaudinta pamaldumo, kuriam Dievas leído čia išsiskleisti. Jaudinausi ne tik aš. Du pirkliai, mano bičiuliai, drauge su manimi atvykę į Mediną, negalėjo sulaikyti ašarų. Čia buvo tiek daug kryžių ir kaukolių! (…) Choras buvo įrengtas palėpėje. Norint į jį įeiti, reikėjo žemai pasilenkti. Bažnyčios kampuose buvo įrengtos dvi mažos celės, kuriose buvo įmanoma tik sėdėti arba gulėti. Ten jie padėjo šiaudų, nes buvo labai šalta.(…) Galva jie beveik lietė stogą. Čia taip pat buvo daugybė kryžių ir kaukolių. Sužinojau, kad po Aušrinės jie neidavo ilsėtis, bet melsdavosi. Broliai pamokslaudavo apylinkės kaimuose ir aš džiaugiausi, kad būtent čia buvo įkurti šie namai. Kad galėtų pamokslauti, basomis kojomis jie nukeliaudavo dvi mylias, mat tuomet jie nenešiojo sandalų, kas vėliau jiems buvo liepta” („Steigimai“).
Duruelo ir Avilos vietovės laikomos šalčiausiomis Ispanijoje. Sužinojusi, jog abu broliai šaltą žiemą sužvarbo, Teresė pasirūpino alpargatomis – virviniais sandalais.
Vėliau Kryžiaus Jonas moko jaunuolius, trokštančius, kaip ir jis, radikaliai sekti Kristų Karmelyje. Pastranoje (Pastrana) jis įkuria kitą reformuotą brolių vienuolyną. Nuo 1569 iki 1571 metų Kryžiaus Jonas – naujokų mokytojas Duruelo ir Mansera de Abacho (Mancera de Abajo) vienuolynuose, kur persikėlė Duruelo bendruomenė. Nuo 1571 metų Alkaloje de Enares, pirmojoje basųjų karmelitų Kolegijoje Jonas eina Rektoriaus pareigas.
Seserų karmeličių nuodėmklausys Aviloje, Įsikūnijimo vienuolyne
1571 metais vizitatoriaus paliepimu Teresė perima priorės pareigas Avilos Įsikūnijimo vienuolyne. Ji gerai žino tvirtai įsišaknijusį šio vienuolyno seserų karmeličių gyvenimo būdą, tapusį miesto apkalbų tema ir baiminasi, jog jai neužteks jėgų vadovauti bendruomenei. Suprasdama, kad savo išmintimi dabar jai labiausiai galėtų padėti tėvas Kryžiaus Jonas, 1572 metais Teresė pakviečia jį į Avilą. Seserims ji pasakė: suradau jums nuodėmklausį, kuris yra šventasis. Seserys reaguoja skirtingai: vienos nudžiunga, kitos nusivilia, o kai kurios bando paslėpti baimę ir nerimą…
Kryžiaus Jono pareigos – padėti atgaivinti seserų dvasinį gyvenimą. Pati Teresė čia jau šį tą nuveikė: uždraudė ilgus pokalbius svetainėje, o vienam kilmingam ponui pagrasino pasiskųsianti karaliui, jei anas dar kartą peržengs vienuolyno slenkstį…
Jonas kasdien kantriai bando vesti seseris maldos keliu. Įsikūnijimo vienuolyno vienuolės ne iš karto suprato kam reikalinga tyla ir vienuma. Iš pokalbių kambario jos bėga į chorą, o iš choro – į pokalbių kambarį. Tėvas Kryžiaus Jonas išradingai naudojasi savo pedagoginiu metodu, dažnai užrašydamas seserims kai kurias mintis, skatinančias meilę Dievui ir dvasinę pažangą. Pamokymus apšviečia ir sutvirtina jo paties šventumo ir meilės pavyzdys: nepamirštama naktis, kuomet Kryžiaus Jonas budi prie sergančios sesers, pamatęs kitą seserį basomis kojomis einančią Kryžiaus kelius, pats parūpina pinigų apavui, o sergančioms seserims atneša vaistų.
Netrukus pasirodė ir pirmieji šio vadovavimo vaisiai. Teresė rašė: “Man priskiriami šio vienuolyno atnaujinimo nuopelnai. Esu įsitikinusi, jog tik tėvo Kryžiaus Jono ir jo brolių dėka, buvo užkirstas kelias piktajai dvasiai. Tuščio laiko švaistymo ir menkavertės laisvės ydos buvo išrautos su šaknimis, nes greta visuomet buvo tai, kas teikė dvasiai ramybę”. Netrukus visas Avilos miestas sužinojo apie vienuolyne įvykusias permainas.
Toledas: įkalinimas ir pabėgimas
Kartą vizijoje, šalia pokalbio kambario grotų, Jonas išvydo paniekintą, žaizdomis aptekusį Išganytoją ir, kad išsaugotų šį atvaizdą, nupiešė jį plunksna. Vėliau šį mažą, 6 x 5 cm piešinį, jis padovanojo seseriai Jėzaus Onai, kuri pagarbiai saugojo jį iki pat savo mirties. Prieš pat mirtį perdavė Įsikūnijimo vienuolyno priorei Marijai Pinel. Ši paveikslėlį kaip relikviją įdėjo į paauksuotą dėžutę ir tuo būdu jis yra išlikęs iki mūsų dienų ir laikomas Avilos vienuolyne.
Šis regėjimas buvo artėjančių Kryžiaus Jono kančių pranašystė. Netrukus kilo didelis nereformuotųjų, “batuotųjų” brolių pasipriešinimas Reformai. Jonas ištikimai laikėsi Teresės ir už tai brangiai sumokėjo.
1577 metais naktį iš gruodžio 2 – osios į 3 – ąją, “batuotieji” nugabeno jį į Toledo vienuolyną, kuriame gyveno senosios Observancijos karmelitai. Jonas neatsižadėjo Reformos. Dėl to jam teko iškęsti žiaurius pažeminimus. Jis buvo laikomas už lentinės užtvaros ir niekas nežinojo kur jis. Nežinojo ir pati Teresė. Įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos: jokių galimybių nusiprausti, aptekęs parazitais, drabužiai nekeičiami, visiška vienatvė. Jį išvesdavo iš šios purvinos skylės tik tam, kad refektoriume priverstų kentėti įvairius pažeminimus. Iš Jono buvo reikalaujama “pasiduoti”, nes buvo manoma, jog troškimas grįžti prie senosios Regulos yra jo užgaida. Net ir švenčių dienomis Jonui nebuvo leidžiama aukoti šv. Mišių.
Vienas iš t. Kryžiaus Joną vienuolyno kalėjime prižiūrėjusių brolių, jo paskelbimo palaimintuoju byloje liudijo:
“Susipažinau su tėvu Kryžiaus Jonu tuomet, kai jis buvo įkalintas Toledo vienuolyne. Jis buvo labai dorybingas, didžiai šventas žmogus, nes atsidūręs tokioje sunkioje padėtyje, išsaugojo nuolankumą, tvirtumą ir kilnumą. Nė vienas jį palietęs įvykis nesutrikdė tėvo ramybės ir jo nesugniuždė; priešingai, jis buvo neįtikėtinai ištvermingas. Jo siela buvo tyra, jis labai mylėjo Viešpatį ir pasitikėjo Jo Didenybe. Už kiekvieną, net menkiausią mano patarnavimą labai dėkodavo. Jis buvo suimtas mano Ordino brolių… Girdėjau, jog buvo atgabentas iš Avilos miesto, kur buvo mano Ordino seserų karmeličių nuodėmklausiu Įsikūnijimo vienuolyne. Iš ten surištą jį atgabeno į Toledą ir uždarė mažoje ankštoje celėje. Kaip tik tuo metu aš persikėliau iš Valjadolido vienuolyno į Toledą. Kadangi trūko brolių, kurie galėtų eiti vienuolyno kalėjimo prižiūrėtojų pareigas, prioras pavedė man rūpintis palaimintuoju tėvu ir jo cele. Todėl galiu paliudyti, jog nors su juo buvo blogai elgiamasi ir jis turėjo gyventi labai ankštoje celėje, visa tai jis kentė tyliai ir labai kantriai. Niekuomet negirdėjau ir nemačiau, kad tėvas kuo nors skųstųsi, kaltintų ar liūdėtų, būtų prislėgtas ar apraudotų savo likimą. Tuo metu kai buvau už jį atsakingas, besibaigiant jo įkalinimo laikui, tėvas tris ar keturis kartus buvo vedamas į refektorių. Ten susirinkę broliai jį plakdavo. Tėvas neištardavo nė žodžio. Priešingai, visa ištverdavo su meile ir kantrybe, paskui sugrįždavo į celę. Matydamas didelę kantrybę ir jo gailėdamas, kartais popietėmis aš atverdavau jo celės duris ir leisdavau tėvui išeiti pasivaikščioti po priešais esančią salę, kad jis galėtų įkvėpti gryno oro. Paprastai tai darydavau tuomet, kuomet broliai ilsėdavosi. (…) Gerasis tėvas ištiesdavo rankas ir dėkodavo man už parodytą meilę. Vieną paskutinių įkalinimo dienų tėvas Kryžiaus Jonas pasišaukė mane ir paprašė atleidimo; kaip dėkingumo ženklą jis norėjo padovanoti man kryžių su Kristaus figūra. Jį buvo gavęs iš vieno asmens ir iš pagarbos šiam asmeniui, kryžių didžiai brangino. Kryžius buvo medinis, gražios apdailos, su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ženklais. Šventasis nešiodavo jį po škaplieriumi prie krūtinės. Priėmiau šią jo dovaną, kurią tebeturiu ir šiandien”.
Vienutėje paraleidęs devynis menesius, matydamas artėjančią mirtį ir paklusdamas vidiniams raginimams, Kryžiaus Jonas ryžosi bėgti. Vieną karštą 1578 metų rugpjūčio naktį jis nusileido palei mūro sieną virve, susukta iš antklodės skiaučių ir pateko ant miesto sienos. Paskui užlipo į vieno namo kiemą, iš kurio gatvele pasiekė miestą. Jo kelias ėjo į šv. Juozapo karmeličių vienuolyną, kurį pasiekė visiškai nudriskęs ir išsekęs. Jo pabėgimas atsispindi eilėraštyje “Tamsioji naktis”.
Dvasinė poezija – Kryžiaus Jono tikėjimo brandos vaisius
Įkalinimo laikotarpiu ir vėliau gimė didieji Kryžiaus Jono poezijos kūriniai. Laimingai pabėgęs, 1578 metais jis nuvyko į Andalūziją, kur tapo Kalvario (Calvario) vienuolyno prioru. Keliaudamas tenai, Jonas aplankė Beaso de Segura (Beas de Segura) karmelites ir jų priorę Jėzaus Oną. Veide tebebuvo matyti sunkūs praėjusių mėnesių išgyvenimai, Jonas vos pajėgė kalbėti, tačiau jo žodžiai po vienos patirtos ekstazės atskleidė kalėjime įvykusią didžiulę brandą: Jonas suprato neapsakomą kančios dėl Meilės vertę. Jo poezija gimė iš šios brandos. Beaso seserys pasakoja:
“Jis atrodė lyg numirėlis – vien oda ir kaulai, nusilpęs, beveik negalintis kalbėti. Keletą dienų buvo nugrimzdęs į save ir beveik nekalbėjo. Tai buvo labai neįprasta. Norėdamos jį šiek tiek pralinksminti, seserys susiruošė pagiedoti keletą giesmių, kurių viena skambėjo maždaug taip: kas šiame ašarų slėnyje nepatyrė kančios, tas nežino, kas yra gėris ir nepažįsta meilės. Kančia yra mylinčiojo apsiaustas. Išgirdęs šią giesmę, tėvas Kryžiaus Jonas ūmai persikeitė. Jo veide atsispindėjo skausmas, o iš akių riedėjo ašaros. Viena ranka jis buvo įsikibęs grotų, o kita seserims davė ženklą nutilti. Įsiviešpatavo tyla. Po kelių akimirkų tėvas pasakė: ką tik Dievas leido man pažinti didelį gėrį: kenčiant dėl Jo bręsta meilė”.
Būdamas prioru nuošaliame El Kalvarijo vienuolyne, Kryžiaus Jonas ragino brolius “neperlenkti” atgailaujant ir pasninkaujant, bet vadovautis protu, jaučiant atsakomybę už savo sveikatą ir klausant vyresniųjų. Jis dažnai pasitraukdavo vienatvėn į kalnus, kur aprašė savo dvasinę patirtį, paaiškinimus “Kopimui į Karmelio Kalną”. Būdamas Beaso karmeličių dvasios tėvu, jis gilino savo įžvalgas apie sekimą nukryžiuotuoju Kristumi ir visuomet buvo geras ir išmintingas sielų vadovas. Kad būtų lengviau suprasti jo mintis apie “Kopimą į Karmelio Kalną”, Jonas nupiešė Karmelio kalno schemą. Taip atsakydamas į klausimą, kuris kelias veda į tikslą, pavaizduodamas Nada (Nieko) kelią. Jis aiškino seserims, jog reikia siekti būtent šito NADA, ne kūno ar dvasios džiaugsmų, kurie būtų apgaulė ir nenuvestų į vienybės su Dievu viršūnę. Beaso seserims Kryžiaus Jonas davė patarimą, ką šios turėtų daryti jam nesant: darykite, ką daro avytė: kramtykite tai, ko jus išmokiau.
Kiti steigimai ir paskutinis susitikimas su Terese
Netoli Kalvario yra Baesa. Čia 1579 metais liepos 14 dieną Jonas įsteigė Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos Ordino Kolegiją ir buvo jos rektoriumi. Studentai matė jame liepsnojančią Meilės ugnį, ypač aukojant šv. Mišias. Tuomet jis beveik patekdavo į ekstazę, pasak paties Kryžiaus Jono, jo siela pasinerdavo į Švč. Trejybės gelmę. Kalėdų dieną Jonas staiga pačiupo Kūdikėlio Jėzaus figūrėlę ir šoko, apimtas Dievo meilės džiaugsmo.
1581 metais keliaudamas į Granadą, kur norėjo steigti naują vienuolyną, Aviloje jis aplankė Jėzaus Teresę. Atsisveikinti buvo sunku abiems.
Netoli garsiosios Alambros (Alhambra) įsikūrusiame vienuolyne, Kryžiaus Jonas drauge su broliais gyveno neturtingai, tačiau labai pasitikėdami Dievo Apvaizda. Tenykščio gyvenimo skurde jis parašė brandžiausius savo kūrinius. Jonas baigė rašyti “Kopimą į Karmelio Kalną”, parašė “Tamsiąją naktį” ir per 14 dienų, įkvėptas įspūdingos Granados panoramos – “Gyvąją Meilės Liepsną”. Taip pat pabaigė “Dvasinę giesmę”, kuriai, priorės Jėzaus Onos prašomas, 1584 metais parašė komentarą.
1585 metais įvykusi Provincijolų kapitula išrinko Kryžiaus Joną antruoju definitoriumi, t.y. jis priklausė priorų grupei, kuri patarimu ir darbu turėjo padėti savo pareigas einančiam provincijolui. Kiti definitoriai buvo Jeronimas Gracijonas ir Antonijus de Eredia. Spalį susirinkusi Kapitula nutarė Ordino provinciją padalyti į keturias distrikcijas: senosios Kastilijos, naujosios Kastilijos, Andalūzijos ir Portugalijos. Paskirtas Andalūzijos provincijos vikaru, Kryžiaus Jonas darbavosi be poilsio, nuolatos keliavo, vizituodamas vienuolynus. Kryžiaus Jono kelionėse įsimintini broliški pokalbiai, šventojo tyla ir susikaupimas. Kartais jis tyliai skaitydavo Šventąjį Raštą, kartais visiems keturiems pasaulio kraštams garsiai šaukdavo Aukščiausiojo Kunigo maldą ar kartodavo psalmių žodžius. Į visus vienuolynus jis nešdavo maldos ir bendrystės dvasią, savo dvasinį gyvenimą nuolat maitindamas Dievo žodžiu. Iš čia kilo jo dvasinė patirtis ir mokymas, todėl šv. Kryžiaus Joną paveiksluose labiau derėtų vaizduoti su Biblijos knyga rankose, nei su kryžiumi. Jo nuodėmklausys ir ištikimas bičiulis tėvas Jonas Evangelistas (Juan Evangelista) liudija, jog tėvas Kryžiaus Jonas kone visą Šventąjį Raštą mokėjo mintinai, galėdavo cituoti ilgiausias ištraukas. Jo raštuose randame maždaug 1500 Šventojo Rašto citatų.
Kordoba, Sevilija, Malaga, Toledo, Avila – tai tik nedidelė dalis jo aplankytų vietų. Pareigų laukas dar labiau išsiplėtė, 1582 metais mirus Teresei. Jonas jautė pareigą tęsti Teresės dvasioje jos pradėtą Reformą.
Pažeminimai ir liga
1588 metais įvykusioje Basųjų Karmelitų Generalinėje Kapituloje, Jonas išrenkamas pirmuoju definitoriumi ir Segovijos vienuolyno prioru. Todėl iš Andalūzijos jis sugrįžta į savo gimtąją Kastiliją. Jonas vadovavo Segovijos vienuolyno statybos darbams ir statė pats. Beveik neturėdamas poilsio, jis visgi rasdavo laiko atsidėti kontempliacijai. Jį aplankiusiam broliui Pranciškui, Jonas papasakojo savo pokalbį su Nukryžiuotuoju, kurio paveikslą jis atgabeno į vienuolyno bažnyčią. Vieną dieną, kai Jonas meldėsi prieš šį paveikslą, Jėzus jo paklausė: Broli Jonai, prašyk manęs ko tu nori, kad tau suteikčiau dėl to, ką tu darai dėl manęs. Jonas Jėzui atsakė: Viešpatie, noriu dėl Tavęs kentėti, būti niekinamu ir nevertinamu”.
Šis troškimas netrukus išsipildė. Kryžiaus Jonas pateko į Generolo Dorijos nemalonę ir 1591 metais iš jo buvo atimtos visos pareigos. Dorija įširdo, nes Kryžiaus Jonas gynė t. Jeronimą Gracijoną ir kritikavo numatomus Konstitucijų pakeitimus. Netekęs pareigų, Jonas nenusiminė, nes čia matė savąją kryžiaus dalį, be to jis niekada nesiekė aukštų pareigų Ordine. Vis dėlto, po 22 – ejų Karmelio Reformai atiduotų metų, atmestas Jonas išgyveno sunkų pažeminimą. Dabar daugelis tapo atvirais jo priešininkais. Jis buvo šmeižiamas ir apleistas daugelio bičiulių. Buvo planuojama Joną išsiųsti į Meksiką arba pašalinti iš Ordino.
Jo nuojauta, išsakyta seserims prieš įvykstant Generalinei Kapitulai, jog bus numestas į kampą tarsi senas skuduras, neapgavo. Tai įvyko tuo metu, kai Kryžiaus Jonas sunkiai susirgo.
Ubedoje: lakštingalos giesmė naktį
Šiuo sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu Kryžiaus Jonas rašė: stenkis su meile žvelgti ten, kur nematyti meilės ir gausi meilę. Jis pirmiausiai nuvyko į La Penjuelą (La Penuela) paskui – atgal, į brolių karmelitų vienuolyną Andalūzijos Ubedoje. Šio vienuolyno prioras tėvas Pranciškus Chrizostomas (Francisko Crisóstomo), prisimindamas anksčiau Kryžiaus Jono jam pareikštas pastabas, buvo priešiškai nusiteikęs.
Nepaisant silpnos sveikatos, Jonas privalėjo dalyvauti bendruomenės gyvenime; nebuvo pakviestas joks gydytojas tol, kol vieną dieną Jonas nebeatsikėlė iš lovos. Gydytojas Ambraziejus de Viljarealas (Dr. Ambrosio de Villareal) diagnozavo rožės žaizdą kojoje, sukėlusią kraujo užkrėtimą. Kad išvalytų žaizdą, gydytojas perpjovė kojos audinius ir žaizdą pridegino įkaitinta geležimi. Tačiau ligoniui nepalengvėjo. Atlikdamas procedūrą, gydytojas pastebėjo penkias paslaptingas žaizdas ir pasakojo, jog varganoje ligonio celėje užuodė malonų kvapą. Šiam gydytojui Kryžiaus Jonas padovanojo „Gyvosios meilės liepsnos“ ištrauką.
Mirtina liga nesulaikomai progresavo. Temperatūra ir skausmai kankino Joną, jam buvo suteiktas Ligonių sakramentas. Vėliau jis paprašė pakviesti priorą. Brolis, kuris slaugė šventąjį, apie šį susitikimą pasakojo:
„Su didžiu nuolankumu tėvas Jonas paprašė atleidimo už klaidas ir jo ligos sukeltus rūpesčius. Galiausiai pasakė: Noster Pater, čia yra mūsų Švenčiausios Mergelės Marijos Ordino abitas, kurį nešiojau ir tebenešioju. Esu vargšas neturtingas žmogus ir neturiu drabužių, su kuriais galėčiau būti palaidotas. Prašau Jūsų Kilnybę, iš meilės Dievui, duoti man abitą kaip išmaldą. Šią akimirką prioras paprašė atleidimo, suteikė ligoniui palaiminimą ir verkdamas išėjo iš celės“.
Nuo šiol tėvas Pranciškus Chrizostomas tapo kitu žmogumi. Netrukus jis sugrįžo ir atsiklaupęs paprašė, kad tėvas Kryžiaus Jonas paliktų jam savo brevijorių kaip relikviją. Pastarasis meiliai atsakė: „Neturiu nieko, kas man priklausytų, kad galėčiau dovanoti Jūsų Kilnybei. Visa priklauso Jums, nes Jūs esate mano Vyresnysis“.
Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, Kryžiaus Jonas tarė priorui: „Pasakykite broliams, kad mano valanda jau artėja“. Į celę susirinko broliai, ligoniui prašant, buvo atneštas Švenčiausias Sakramentas ir kalbama “De profundis”. Tačiau mirštantysis pertraukė susirinkusius ir tarė priorui: <<Tėve, paskaitykite man „Giesmių Giesmę“>>. Šitos maldos čia netinka. Kokie brangūs perlai – ištarė jis. Lyg norėdamas atsisveikinti, švelniai apžvelgė visus brolius ir džiugiai pasakė: keliauju į dangų giedoti Aušrinės. Po to pabučiavo rankose laikytą kryžių ir ištaręs: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią“, iškeliavo.
Bažnyčios laikrodis mušė pirmąsias 1591 metų gruodžio 14 dienos minutes…
Bažnyčios Mokytojas
Praėjus dviems metams po mirties, Kryžiaus Jono palaikai buvo pervežti į Segoviją, kur 1927 metais atnaujintoje urnoje saugomos jo relikvijos. 1618 metais pirmą kartą išleisti jo veikalai, laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais, o drauge ir didžios poezijos šedevrais. 1952 metais Kryžiaus Jonas paskelbtas Ispanijos poetų globėju. 1675 metais popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbė palaimintuoju, 1726 metų gruodžio 27 dieną popiežius Benediktas XIII paskelbė šventuoju ir 1926 metų rugpjūčio 24 dieną popiežius Pijus XI šv. Kryžiaus Jonui suteikė Bažnyčios Mokytojo titulą.
Kryžius buvo tarsi šio didžio šventojo programa, ypač nukryžiuotas arba nešantis kryžių Kristus, kuris taip jam pasirodė daugelį kartų. Garsusis Jono nupieštas kryžiaus paveikslas taip sujaudino Editą Štein, jog ši kalbėjo apie jį dviejuose savo laiškuose. Savo veikale “Kryžiaus mokslas” ji visų pirma remiasi Jono Kryžiaus mistika. Paskutiniai šio jos darbo sakiniai kalba apie šventojo mirtį, prie kurio lovos buvo galima išvysti sklindančią šviesą, o prisilietus prie šventojo kūno, “sklido malonus kvapas”. Čia Edita sustoja. Ji suimama esesininkų ir išvežama į mirtį.
Svarbiausieji šv. Kryžiaus Jono kūriniai: “Kopimas į Karmelio Kalną”, “Tamsioji naktis”, “Dvasinė giesmė”, “Gyvoji Meilės Liepsna” atspindi ne tiek teoriją, kiek gyvą šventojo patirtį ir išgyvenimus. Vienas iš brolių paliudijo Joną buvus nedidelio ūgio, rimtą, nedaug besijuokiantį, mylintį maldą ir susikaupimą, tylų, išmintingą, vadovaujantį kitiems mylinčiu reiklumu. Kartą Teresė Avilietė apie jį pasakė: Nors jis ir mažas, bet aš žinau, jog Dievo akyse jis yra didis.
Mistiką šv. Kryžiaus Jonas apibrėžė kaip asmeninio santykio judėjimą link paslėptojo, tačiau nuolat esančio Dievo. Žmogus, gyvenantis su Dievu, sako ne tik: “Aš tikiu Dievu”, bet taip pat ir: “Aš tikiu į Tave, Dieve” bei “Aš tikiu Tavimi, Dieve”. Šiame tikėjime glūdi atsigręžimas į aplinkui esančius žmones ir visą kūriniją. Kelias, vedantis į tikslą yra meilė, pagal kurią būsime teisiami savo gyvenimo vakarą. Žinoma, pasitikėjimas Dievu visų pirma reiškia ne tik savęs, daiktų ar žmonių, bet taip pat ir iškreipto Dievo paveikslo, kurį dažnai susikuriame, atsižadėjimą.
Kaip kita tos pačios monetos pusė mistikoje ir draugystėje, reikalinga Dievo ir artimo meilės askezė, kurią šventasis supranta ne tiek kaip kūniškus apsimarinimus, kiek nuolatinę maldą ir tarnystę artimui. Malda – pačioje sielos gelmėje gyvenančio Dievo klausymasis. Kad įsisąmonintume esantį Dievą, turime nutilti. Dievas ir žmogus susitinka kaip mylimieji, kurie tampa artimesni tyloje nei žodžių gausybėje.
Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti “tuščias” nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam “dieviškos meilės spinduliui”. Jonas moko, jog turime palikti savo “triūsą” ir įžengti į nieko neveikimą, viską palikti. Dievas – Slėpinys, į kurį turėtume leistis gramzdinami. Ilsėtis, leistis į gelmę, leistis nešamam – pagrindinės šv. Kryžiaus Jono naudojamos sąvokos.
Maldoje nereikia daug žodžių; dar daugiau – turėtume išsivaduoti nuo minčių keliamo triukšmo. Žmogus, kaip priimantysis, gali leistis būti perkeičiamas Dievo. Šis perkeitimas yra sielos skaistinimas, skausmingas sielai ir Kryžiaus Jono vadinamas tamsiąja naktimi. Tačiau jis būtinas, norint pasiekti Šviesą, aiškią ir gryną Dievo kontempliaciją.
Senajame Testamente Tobito knygoje rašoma kaip Tobijas tris naktis turėjo laukti kol išmuš santuokinės vienybės su Sara valanda. Taip ir siela turi pereiti tris nakties etapus: pojūčių, dvasios ir tikėjimo. “Dvasinėje giesmėje” Jonas kalba apie tyrinimo, apšvietimo ir susivienijimo kelią. Šiame kelyje kūno ir sielos kančiomis išbandoma žmogaus ištikimybė tikėjimui, taip kaip buvo išbandytas Abraomas, Mozė, Elijas ir Jobas. Pats Dievas kviečia sielą eiti šiuo keliu, nes jei žmogus ieško Dievo, tai dar labiau ir dar anksčiau Dievas ieško žmogaus.
Žinoma, šiuo keliu eina nedaugelis sielų.
Tas, kuris ieško Dievo, ieškodamas malonumo, ieško tartum naktį, todėl Jo nesutiks. Tačiau tas, kuris ieško darbuodamasis, ugdydamas dorybes, nežiūrėdamas savo norų, tas ieško (Dievo) dieną ir Jį suras.
Jau pojūčių naktyje išgyvenusi apleidimą ir sausrą, taipogi atsižadėjimo skausmą, eidama per dvasios naktį, siela turi būti pasirengusi iškentėti atpirkimo kančias, tapdama Kristaus kančios dalininke. Einant šiuo keliu galima išgyventi net netikrumo dėl savojo išganymo patirtį. Šį kelią žinojo ir juo ėjo daugelis šventųjų. Prisiminkime šv. Teresę iš Lizje, taip didžiai vertinusią šv. Kryžiaus Joną ir jo raštus ir pasirinkusią jį savo dvasios tėvu. Teresė mintinai mokėjo kai kurias jo kūrinių ištraukas, jas citavo paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis. Ji dalijosi su juo savąja patirtimi, labiausiai – viltis neviltyje ir mylėti, nejaučiant jokio meilės džiaugsmo. Šioje patirtyje atsiveria tikėjimo tamsa.
Paskutinis etapas – sielos vienybė su Dievu, vedanti į mistinę santuoką, apie kurią kalba ir šv. Kotryna Sienietė, – yra Malonės dovana, dovanojama nedaugeliui. “Gyvojoje Meilės Liepsnoje” Jonas bando įžodinti šią patirtį, aiškiai suprasdamas, kad šio slėpinio išsakyti neįmanoma. Komentuodamas jis vėl ir vėl paliečia Švenčiausios Trejybės slėpinį, ir kruopščiai aprašo įvairius būdus, kaip trys dieviškieji Asmenys sieloje atlieka išganymo darbą. Tėvą Jonas lygina su švelniąja ranka, nes jis perkeičia sielą; Sūnų vadina jautriu palytėjimu, nes jis leidžia skonėtis sielai amžinuoju gyvenimu; Šventąją Dvasią vadina deginančia žaizda, nes ji uždega sieloje naikinančią ir perkeičiančią meilės liepsną.
Jono naudojamoje terminologijoje ryški Giesmių Giesmės įtaka. Jis apgieda giliausią vienybę su triasmeniu Dievu, pasiimančiu sielą pas save, kviečiančiu ją dalyvauti dieviškajame gyvenime, būti perkeistai į Dievą. Jonas naudoja žodžius sužadėtuvės, santuoka ir drąsiais erotiniais įvaizdžiais aprašo intensyvią Dievo ir sielos meilės santykių raidą.
Racionaliu požiūriu šv. Kryžiaus Jono raštai yra sunkiai suprantami, nes anot jo paties, jie buvo parašyti dvelkiant Šventajai Dvasiai, tačiau jie – liudijimas apie Dievo veikimą žmoguje, kuris buvo pasirengęs būti atrastu Dievo ir leidosi perkeičiamas Kryžiaus ir mistinės patirties.
Meditacijai
„Vadinasi, o siela, gražiausioji iš visų kūrinių, taip trokštanti sužinoti Mylimojo vietą, kad galėtum jo ieškoti ir su juo susivienyti, tau sakoma, kad tu pati esi jo padangtė ir slaptavietė, kurioje jis slepiasi; kaip džiugu ir linksma tau regėti taip arti visą savo gėrį ir viltį, kurie yra tavyje arba, teisingiau sakant, be jo tavęs negalėtų būti“. „Čia pats Dievas atsiduoda sielai nuostabioje šlovėje ir ją perkeičia. Šioje būsenoje abu tampa viena taip, kaip stiklas ir saulės spindulys, kaip anglis ir ugnis, kaip žvaigždės spindesys ir saulės šviesa, net jei ši vienybė nėra tokia glaudi ir tobula kaip būsimąjame gyvenime“ (Šv. Kryžiaus Jonas, Dvasinė giesmė).
„Vieną tamsią naktį, degdama meilės ilgesiu, – o tamsa palaimingoji, – nepastebėta išėjau, visiems namuos užmigus“. „Šiame pirmajame posmelyje siela kalba apie tai, kad jai būtina visiškai numirti kūriniams ir pačiai sau, idant galėtų patirti nuostabią ir kerinčią Dievo meilę. Ji sako, kad šis išėjimas iš savęs ir visų kūrinių įvyko “tamsią naktį”, turėdama galvoje apvalančią kontempliacijos šviesą, kuri yra šio savęs ir visų kūrinių atsižadėjimo priežastis, tokia skausminga sielai… Kontempliacija yra ne kas kita, kaip paslaptingas, kupinas ramybės ir meilės Dievo įsiliejimas, uždegantis sielą meilės dvasia“ (Šv. Kryžiaus Jonas, Tamsioji naktis).
„Kai kurie žmonės apgailėtinai nesupratingi. Jie užsikrauna sau ypatingas atgailas, manydami, kad to pakanka susivienyti su Dievo Išmintimi. Tačiau tai jiems niekuo nepadės, jei jie neatsižadės savo įnorių… Šie žmonės pasitenkina kai kurių dorybių praktika, šiek tiek prailgintu maldai skirtu laiku, trupučiu atsižadėjimo…, tačiau iš tiesų visiškai savęs neatsižada. Ištikimybė sekant Jėzumi Kristumi atsiskleidžia gyvenimo kasdienybėje“ (Šv. Kryžiaus Jonas, Tamsioji naktis).
„Niekas taip neskatina pažangos, kaip sekimas Kristumi; jis yra mūsų pirmavaizdis ir šviesa… Tikra tiesa, kad jis marino savo kūniškuosius poreikius ir darė tai visą savo gyvenimą… Visiškai akivaizdu, kad mirties akimirką jo siela buvo visiškai sugniuždyta, be jokios paguodos ir pagalbos, nes Tėvas leido išgyventi jam vidinę sausrą… Tai giliausias jo išgyventas apleidimas…, kuriame jis atliko didžiausią viso savo gyvenimo darbą, būtent per malonę suvienijo ir sutaikino žmoniją su Dievu“. (...) „Panašiai ir šlovingoji Mergelė, mūsų Valdovė; kadangi nuo pat pradžių ji buvo išaukštinta, jos sieloje nebuvo jokio kūrinio pavidalo, taip pat joks kūrinys nebuvo jos veiksmų priežastis, ji visuomet veikė skatinama Šventosios Dvasios“ (Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną).
„Kuomet siela taip priartėja prie Dievo, jog yra perkeičiama į meilės liepsną, kurioje (savo gyvenimu) dalijasi Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, tuomet atrodo neįtikėtina, kad ji nenuplėš ją skiriančios amžinojo gyvenimo uždangos… Džiugesys, kurį sieloje sukelia toji Šventosios Dvasios liepsna, yra toks prakilnus, kad sielai atrodo, jog ji jau pasiekė amžinąjį gyvenimą; todėl siela vadina jį “gyvąja” liepsna, nes jos veikimu ji (siela) dvasioje gyvena Dieve ir jaučia savyje esantį Dievo gyvenimą“.
„O žaizda, kuri tuo malonesnė, kuo kaitresnė yra Tave atvėrusios meilės liepsna! Šventoji Dvasia ją atvėrė vien tam, kad džiugintų sielą. Kadangi jos troškimas padaryti sielą laimingą yra didelis, gili turi būti ir žaizda, kad siela visiškai pasigertų džiaugsmu. O palaimingoji žaizda, atverta To, kuris temoka tik gydyti! O žaizda, sklidina džiaugsmo, tu tuo labiau pakeri, kuo gilesnes sielos gelmes paliečia visa liepsnose paskandinanti tavoji ugnis!“.
„Kol ši dieviškosios meilės ugnis, padedama tobulai atliekamo gryninimo ir skaistinimo, įsismelkia į pačias sielos gelmes, ši liepsna, būtent Šventoji Dvasia, žeidžia sielą, degina ją, sunaikina netobulumus ir netikusius įpročius. Čia taip pat veikia Šventoji Dvasia, paruošdama sielą paskirtai vienybei ir perkeitimui Dieve meilės dėka“ (Šv. Kryžiaus Jonas, Gyvoji meilės liepsna).
„Jei nori priimti Dievo malonę, būk panašus į vienumoje giedantį paukštį. Susirask aukščiausią viršūnę ir, kad sutiktum Dievo Dvasią, palik visa tai, kas paviršutiniška. Neieškok jokio bendrakeleivio nei šurmuliuojančio bičiulių būrio. Mylėk nuošalumą ir vienumą. Tik taip įžengsi į sielos gelmes. Kreipk savo snapelį vėjo link, sek Dvasios dvelkimu. Paslėptasis Dievas tavęs laukia. Atrask savo kelią ir prie nieko neprisirišk, vien prie Dievo valios. Giedok tyliai ir ramiai, nes su įžengiančia sielon dieviškąja Meile reikia elgtis švelniai“ (T. Anton OCD, Meditacija pagal šv. Kryžiaus Jono Dvasinės giesmės komentarą).
„Laisvai prisiimta atgaila iš tiesų realiu būdu giliausiai suvienija mus su Viešpačiu. Ji ir kyla iš vienybės su Kristumi… Atgailos trokšta tik tas, kurio sielos čiuptuvai atviri antgamtiniam pasaulio įvykių sąryšiui; tai įmanoma tik tiems žmonėms, kuriuose gyvena Kristaus Dvasia… Kita vertus, atgaila priartina prie Kristaus… Tik vienybėje su dieviškąja Galva žmogiškoji kančia įgyja atperkančią galią“. Edita Štein, Paslėptasis gyvenimas (Ištrauka iš šv. Kryžiaus Jono šventei skirto straipsnio)
Klausimai ir paskatos
*Ką man sako šv. Kryžiaus Jono gyvenimas ir jo raštai? Ką man sunku suprasti šv. Kryžiaus Jono mokyme?
*Žemėlapyje pasižiūrėsiu vietoves, kuriose gyveno ir darbavosi šv. Jonas.
*Kas galėtų man padėti išgyventi skausmą, kurį patiriu iš šalia esančių žmonių?
*Mąstau šv. Kryžiaus Jono posakį: “Neieškok Kristaus be kryžiaus”.
*Savo santykį su Dievu užrašysiu eilėraščio forma.
*Bent kartą per dieną pasistengsiu sužadinti meilės Dievui aktą, užtardamas tuos, kurie jo neprisimena.
*Šlovingąjį rožinio slėpinį “Jėzus, kuris atsiuntė mums Šventąją Dvasią” melsiuosi už visus poetus ir rašytojus, kad jie atsakingai naudotų savo talentą ir praturtintų kitus žmones.
*Lectio divina skaitysiu Gg 8, 1- 7 (Meilė stipri kaip mirtis) arba Apr 19, 1- 7 (Prisiartino Avinėlio vestuvės)
Malda
Triasmeni Dieve! Tu apreiškei šv. Kryžiaus Jonui meilės vienybės su Tavimi kelią ir padarei jį dvasinio gyvenimo mokytoju.
Padėk man, sekant Kristų tikėjimu, viltimi ir meile vis labiau priartėti prie Tavęs.
Kai mane apsups tamsa, padėk tikėti Tavuoju veikimu ir meile. Padėk išsilaisvinti nuo visko, kas trukdo eiti vienybės su Tavimi keliu.
Apšviesk visus Karmelio šeimos narius, kad jie vis labiau suprastų šio šventojo charizmą ir dalį jos pritaikytų savo gyvenime. Amen.
Literatūra:
Helga-Maria M. Jaeger. Gott lebt! Sie sind seine Zeugen. Heilige und selige des Karmel I. Straubing. 2005.
Ulrich Dobhan – Reinhard Koerner, Johannes vom Kreuz. Die Biographie. Verlag Herder Freiburg im Breisgau. 1992.
Parengė Paštuvos seserys Basosios karmelitės
